Valstybės nesugeba pasikeisti

Jau dabar gyvename pasaulyje, kuriame daugelis procesų yra skaidrūs ir standartizuoti. Jaunajai kartai šalių sienos, vizos, mokesčiai ir įstatymai, susieti su gimimo vieta, yra suvokiami kaip atavizmai ir atrodo visiškas absurdas. Vis daugiau žmonių tapatina save su miestu, kuriame gyvena, ir įmone, kurioje dirba. Ir jokiu būdu ne dėl tautybės, religijos, lyties, rasės ar politinės sistemos. Naująją kartą mažai domina valstybės, turinčios prieštaringą ideologiją XXI a. Žmones traukia miestai, pilni bendraminčių ir galimybių, finansų centrai ir Silicio slėnis. Jiems svetima ir nelogiška sistema su tuščiais pažadais ir policijos kontrole renkant mokesčius.

2020 m. situacija aiškiai parodė, kad beveik visame pasaulyje valstybės yra bejėgės. Kai atėjo laikas vykdyti pažadus mokesčių mokėtojams, pasirodė, kad iš tikrųjų kovojo kiekvienas už save. Visą gyvenimą mokėjote mokesčius, kad nelaimės atveju jumis pasirūpintų, o epidemijos ar krizės metu jums sako: „Tai force majeure, mes negalėjome tam pasiruošti.“

Valstybės pradedamos suvokti kaip savotiška archajiška sistema su nacionalizmo politika. Jos manipuliuoja gimimo vieta, o propaganda verčia žmones didžiuotis savo tautybe, nors jų gimtoji vieta neturi jokių nuopelnų. Taip, mūsų kultūra mums svarbi, tačiau evoliucijai svarbesnis yra rūšies plitimas nei jos tapatybė ir tautinė vienybė. Tampa logiška, kad mokesčiai ir pilietybė gali judėti po miestus ir gyvenamąsias vietas, o ne būti susieti su gimimo vieta.

Miestai dėl savo struktūros yra efektyvesni ir naudingesni savirealizacijai. Puikus pavyzdys yra miestas-valstybė Singapūras. O sveikatos apsaugos, pensijų, teisėtų teisių apsaugos ir kt. gali transformuotis ir tapti nepriklausomu kaip blokų grandinė ir vienodai naudinga kiekvienam žemės gyventojui.

Urbanizacija

Urbanizacija paspartins supermiestų gyventojų skaičiaus augimą ir paaštrins infrastruktūros problemas. Nepaisant automatizavimo, žmonės dirba daugiau ir iki 90 % savo laiko praleidžia tarp darbo, namų ir apsipirkimo. Daugiau laiko sugaištame pereidami nuo vienos užduoties prie kitos ir judėdami, nei iš tikrųjų darydami naudingus dalykus. Žinoma, žmogaus protas padarys viską, kad tai pakeistų.

Iki 1800 m. miestuose gyveno mažiau nei 2,5 % pasaulio gyventojų, 1900 m. šis skaičius išaugo iki 10 %, o 2050 m. prognozuojama, kad 66 % pasaulio gyventojų jau gyvens miestuose. Mūsų noras viską supaprastinti ir automatizuoti neabejotinai lems miestų pokyčius – jie bus segmentuojami pagal gyventojų interesus ir kiekviename konkrečiame mieste realizuojamus poreikius.

Mano vizija

Šių pokyčių rezultatą matau kaip gyvenamojo komplekso, bendradarbystės ir prekybos bei pramogų centro derinį. Nebus poreikio palikti tokio miesto mieste metų metus, nes jame rasite visą gyvenimui reikalingą infrastruktūrą (biurus, paslaugas, švietimą, pramogas, parduotuves, kavines, vandens parkus, slidinėjimo kurortus, sporto zonas ir t. t.), kurią jungia autonominis transportas.

Klimatas ir metų laikai taps nebesvarbu – viską galima kontroliuoti būnant patalpoje. Ir jei jums reikės pakeisti aplinką, per kelias valandas pasinaudodami „Hyperloop“ galėsite atsidurti bet kurioje pasaulio vietoje. Kadangi greičiausiai tai bus verslo projektas, toks miestas bus tvarkomas efektyviau, kad nebūtų prarasti pinigai ir klientai. Epidemijų rizika bus sumažinta iki minimumo, oras dezinfekuojamas, pacientai atkirsti dar prie įėjimo arba išsiųsti karantiną, automatiškai išvalomi visi infekcijos taškai.

Ir visą šį malonumą galima gauti nuomos pagrindais: mokate už gyvenimą mieste, kuriame jums, kaip specialistui ar vakarėlio dalyviui, atsiveria daugiausiai galimybių. Tokia vieta dėl ryškių emocijų ir neprilygstamos naudos sukels tikrą priklausomybę, o tai reiškia, kad nekilnojamasis turtas bus brangiai vertinamas.

Ir emocijos čia yra raktinis žodis: mums nereikia naujų prekybos centrų ir gyvenamųjų namų kompleksų. Kasdien mums reikia naujų emocijų, norime sugrįžti į pažįstamas vietas, bet gauti naujų, pažįstamo lygio emocijų. Emocijos jau tapo narkotikais. 90 % prekių ir paslaugų parduoda emociniai veiksniai, o ne mūsų racionalus pasirinkimas. Todėl ateities miestai parduos emocijų konvejerį ir jas sukeliančias pokyčių sistemas. Jei robotizacija nesugeba sukurti emocijų, dirbtinio intelekto atlaisvintas darbo vietas pakeis kūrybinės, emocijas sukeliančios darbo vietos.

Gyvenimas tokiame mieste suderins viską: ir įdomią, ir teatrališką kelionę, ir laisvą laiką, ir super susikaupimą darbo valandomis, ir reabilitaciją nuo streso darbe, krusi dirbamas, kad būtų kuo už tokį gyvenimą susimokėti. Gyvenimas aukštumoje turės tęstis net esant karantinui, izoliacijai ir pasaulinei katastrofai. Net ir be kelionių, saulės ar gamtos.

Kaip jis bus įgyvendintas? Kupolas virš miesto, panirimas į gelmę – nežinau. Tačiau akivaizdu, kad miestai augs ir į plotį, ir į aukštį, ir į gylį.

Ateities miestas, kaip sėkmingiausių pasaulio IT įmonių evoliucijos etapas?

Nenustebčiau, jei tokią vietą statys viena iš šimtų sėkmingai dirbančių IT kompanijų, kurios gali sukurti bendrą infrastruktūrą, pasinaudodamos esamų vartotojų patirtimi. Tam tikrame vystymosi etape tai gali tapti logišku evoliucijos žingsniu.

Kam parduoti telefoną, automobilį ar butą, kai galima išnuomoti patį faktą, kad gyveni savo svajonėje, ir perimti visos infrastruktūros valdymą? Absoliučios valdžios troškimas skamba kaip utopija ar sąmokslas, tačiau evoliuciniu požiūriu ekspansija yra labai patraukli bet kokios gyvenimo veiklos vystymosi forma. Korporacijos ir valstybės pradės kovoti dėl lyderystės šiame segmente.

Kadangi toks verslas visada yra orientuotas į klientą, o ne visi gali suteikti reguliarias emocijas ir gauti naudos iš infrastruktūros, IT milžinai turi pranašumą patirtimi, pinigais ir prekės ženklo pasitikėjimu.

Turint galvoje, kad apie 60 % viso planetos kapitalo sutelkta į nekilnojamąjį turtą, 20 % į įmonių kapitalizaciją ir tik 10 % į pinigus, turtingiausia pasaulio įmonė gali neužsiimti švietimu, kaip prognozuojama. Ir nekilnojamojo turto verslo sąjunga su infrastruktūros kūrimo ir nuomos visam gyvenimui padaliniais bei paslaugų įrankiais kuriant naujas emocijas šiam gyvenimui.

Asmeninė patirtis

20–30 % laiko per metus gyvenu ir dirbu Azijoje, todėl matau, kaip tokie mini projektai aktyviai vystosi. Gyvenamųjų namų kompleksuose butai nedideli, tačiau jau laukia naujų šeimininkų: baldai, buitinė technika ir net patalynė – viskas 100 % paruošta įsikraustyti. Butai čia maži ne tik dėl to, kad brangūs, bet ir dėl to, kad juose tik miegama. Visas laisvas laikas praleidžiamas ne namuose: visuomenėje, darbe, prekybos centruose, bendradarbystės erdvėse, kavinėse. Gulėti namuose prie televizoriaus čia nepriimtina ir ekonomiškai nenaudinga. Tinginių ir neišsilavinusiųjų laukia socialinė nelygybė ir gyvenimas pakraštyje ar lūšnynuose.

Be butų, yra 5–10 viešųjų zonų sportui, poilsiui, pramogoms ir darbui. Gyventojai nesusikoncentruoja į kasdienius reikalus – net ir prekių pristatymą į namus atlieka robotas. Mobiliojoje aplikacijoje išsprendžiama viskas – nuo ​​apmokėjimo už prekes iki problemų registravimo, lemputės keitimo, maisto užsakymo ar bet kokios kitos buitinės paslaugos. Ant komplekso stogo įrengta sraigtasparnių nusileidimo aikštelė, uždaroje aikštelėje laukia tik to namo gyventojams skirti elektromobiliai. O kelių žingsnių atstumu – didžiulis prekybos ir pramogų centras.

Idėja tikrai nėra nauja ir kai kurie jos elementai jau realizuojami įvairiose šalyse, tačiau dažniausiai jie pristatomi premium segmente. Dabar Azijoje tai tampa prieinama viduriniajai klasei ir net labai patogiu formatu: nereikia gaišti laiko, išeiti į lauką spręsti kasdienių problemų – sistema viską padarys už jus. Dabar galite efektyviai dirbti, susitikti su žmonėmis, sportuoti, ilsėtis, o laisvalaikiu tiesiog eiti ieškoti nuotykių, apie kuriuos seniai svajojote.

Technologiškai tam jau esame iš esmės pasiruošę. Mus labiau varžo teisiniai ir psichologiniai apribojimai. Šiai idėjai nelengva ir net beprasmiška užkariauti konservatyvų ir lėtai besivystantį senąjį pasaulį. Tačiau Azijai ir Afrikai, turinčioms pašėlusį gyvenimo tempą, spartų vystymąsi ir įpročius, tokių gyvenimo, darbo ir emocijų plėtros centrų kūrimas yra logiškas evoliucinis žingsnis, kurį jie jau žengia.

Beje, dar 2012 m. bandžiau susikurti tokią Pareto principo (80/20) variaciją infrastruktūroje. Vietas gyvenimui, darbui, sportui ir pramogoms pasirinkdavau atsižvelgdamas į tai, kad jos būtų kompleksuose arba 5 minutės pėsčiomis vienos nuo kitų. Po 8 metų, pagyvenęs 10-yje skirtingų šalių, supratau, kad tai man tobulas variantas. Bet iš karto noriu pasakyti: iš prigimties esu intravertas, apsėstas darbo. Ir tai yra mano vertybinis sprendimas bei efektyvaus pasaulio vizija.